„Hermeus“ nepilotuojamu „Quarterhorse“ pralaužė garso barjerą ir spartina hipergarsinių technologijų kūrimą

„Hermeus“ dar neparduoda ateities keleivinio lėktuvo. Ji įrodinėja kūrimo tempą.

Bendrovės teigimu, „Quarterhorse Mk 2.1“ pakilo iš „Spaceport America“ kosmodromo Naujojoje Meksikoje ir viršijo garso greitį „White Sands Missile Range“ poligono oro erdvėje. Didžiausiu greičiu bendrovė nurodo Mach 1,21. Standartinėmis sąlygomis jūros lygyje tai atitiktų maždaug 1490 km/h, nors tikrasis skaičius priklauso nuo aukščio ir oro temperatūros. „Hermeus“ paskelbė Mach skaičių, bet nenurodė nei skrydžio aukščio, nei trukmės, nei laiko, kurį orlaivis praleido viršijęs garso greitį.

„Quarterhorse Mk 2.1“ dar nėra hipergarsinis orlaivis, nes hipergarsiniu greičiu paprastai laikomas Mach 5 ir didesnis greitis. „Hermeus“ šį prototipą naudoja kaip tarpinį etapą: renka duomenis apie transgarsinį ir viršgarsinį skrydį, valdymą, oro įsiurbimo kanalo darbą ir nuotolinio valdymo procedūras.

Technologija paprastesnė, nei žada hipergarsinė svajonė.

„Quarterhorse Mk 2.1“ yra nuotoliniu būdu valdomas orlaivis, dydžiu maždaug prilygstantis F-16. Jis turi delta sparną, kintamos geometrijos oro įsiurbimo angą ir „Pratt & Whitney F100“ variklį. „Hermeus“ dar nenaudoja „Chimera“ turbotiesiasraučio hibridinio variklio, kurio reikės galutiniam tikslui. Pirmiausia bendrovė tikrina lėktuvo konstrukciją, oro įsiurbimo sistemą, valdymo sistemas ir bandomųjų skrydžių infrastruktūrą.

Dėl to pats skrydis techniškai atrodo santūriau, bet pramoniniu požiūriu tampa įdomesnis. Daugelis hipergarsinių programų metų metus praleidžia aerodinaminiuose tuneliuose ir simuliacijose. „Hermeus“ prototipus kelia į realų skrydį, parsiveža duomenis ir stato kitą orlaivį. Po „Mk 2.1“ seks „Mk 2.2“ ir „Mk 2.3“, jų užduotis bus kelti greičio ribą aukščiau ir mažinti riziką prieš naujos kartos sistemas.

„Boom XB-1“ ir NASA X-59 parodo, kokia siaura iš tikrųjų yra ši niša.

„Boom Supersonic“ XB-1 garso barjerą pralaužė 2025 m. sausį, pasiekęs Mach 1,18 36 514 pėdų, arba maždaug 11 130 metrų, aukštyje. Skirtumas svarbus. XB-1 buvo pilotuojamas civilinis demonstratorius. „Quarterhorse Mk 2.1“ yra nepilotuojamas bandomasis orlaivis, kurio kryptis aiškiai karinė.

NASA X-59 juda kita kryptimi. NASA šiuo orlaiviu nesiekia absoliutaus greičio, o tylesnio viršgarsinio skrydžio. Tikėtasi, kad X-59 pirmą kartą viršgarsinį greitį pasieks vasaros pradžioje, o vėliau sieks Mach 1,4 maždaug 16 800 metrų aukštyje, kad išbandytų skrydžio profilį su švelnesniu garsiniu smūgiu.

NASA nepilotuojamas X-43A dar 2004 m. pasiekė Mach 9,6, tačiau tai buvo raketa pagreitintas trumpalaikis „scramjet“ eksperimentas, o ne daugkartinio naudojimo nuotoliniu būdu valdomas reaktyvinis orlaivis, kylantis nuo tako. Todėl „Hermeus“ nesukūrė greičiausio visų laikų nepilotuojamo orlaivio, bet šiandien turi vieną greičiausių privačiai kuriamų platformų, aktyviai dalyvaujančių bandomuosiuose skrydžiuose.

Finansavimas rodo, kad Pentagonas į tai žiūri rimtai.

Praėjus dviem dienoms po viršgarsinio skrydžio, „Hermeus“ patvirtino, kad „Defense Innovation Unit“ išplėtė sutartį 159 mln. JAV dolerių. Bendra viršutinė sutarties riba padidėjo iki 219 mln. JAV dolerių, arba maždaug 188 mln. eurų. Programa nėra vien greito orlaivio kūrimas. Jos tikslai apima skrydžius dideliu Mach skaičiumi, naudingojo krovinio paleidimą dideliu greičiu ir duomenų rinkimą JAV karinėms oro ir jūrų pajėgoms.

Todėl „Quarterhorse“ labiau primena karinių technologijų akceleratorių nei „Concorde“ palikuonį. Jei „Hermeus“ sugebės greitai ir mažesnėmis sąnaudomis į bandomuosius skrydžius išvesti daugkartinio naudojimo nepilotuojamą platformą, tai sutrumpins ginklų sistemų, jutiklių ir būsimų hipergarsinių orlaivių kūrimo ciklą.

Žvelgiant iš Europos, civilinės aviacijos kliūtimi lieka garsinis smūgis.

Europos keleivinėje aviacijoje vien peržengti Mach 1 nepakanka. EASA pabrėžia, kad prieš leidžiant viršgarsinius skrydžius virš sausumos pramonė turi įrodyti visuomenei priimtiną garsinio smūgio lygį. ICAO savo ruožtu rengia viršgarsinių orlaivių triukšmo skrydžio maršrute sertifikavimo procedūras.

Tai reiškia, kad „Hermeus“ technologijos Europos civilinę rinką pasieks tik tada, kai greitis, triukšmas, emisijos ir sertifikavimas tilps į tą patį verslo modelį. Gynyboje kelias trumpesnis. Europai jau reikia greitų jutiklių, taikinių ir bandymų platformų, bet „Hermeus“ pranašumas kol kas liks susietas su JAV gynybos ir bandomųjų skrydžių ekosistema.

Techninis pjūvis.

Orlaivis: „Hermeus Quarterhorse Mk 2.1“, nuotoliniu būdu valdomas nepilotuojamas viršgarsinis prototipas.

Bandomasis skrydis: trečiasis skrydis iš „Spaceport America“, viršgarsinis greitis pasiektas „White Sands Missile Range“ oro erdvėje.

Didžiausias greitis: Mach 1,21, orientacinis atitikmuo standartinėmis jūros lygio sąlygomis, apie 1490 km/h.

Jėgainė: „Pratt & Whitney F100“, o „Hermeus“ ateityje vis dar siekia naudoti „Chimera“ turbotiesiasraučio hibridinį variklį.

Programos mastas: DIU sutarties viršutinė riba siekia 219 mln. JAV dolerių, arba maždaug 188 mln. eurų.

„Quarterhorse“ hipergarsinių kelionių realybe dar nepavertė. Tačiau padarė kai ką praktiškesnio ir galbūt naudingesnio: įrodė, kad „Hermeus“ gali iškelti techniką į orą, greitai mokytis ir grįžti kitam, dar greitesniam bandymui.